Pyktį tikrai esame pajutę visi bent kartą gyvenime (gal verčiau sakyti bent kartą dienoje?) ir ši emocija yra visiškai natūrali mūsų gyvenimo dalis. Tačiau nors ji ir natūrali, nebūtinai visi su pykčiu jaučiamės patogiai ar buvome išmokyti jį teisingai kontroliuoti bei naudoti. Pyktis neretai yra vadinamas „bloga“ emocija arba netgi „ne krikščionišku“, tačiau jis mums reikalingas lygiai tiek pat, kaip ir temperatūra. Pakilusi kūno temperatūra informuoja mus apie tai, kad kažkas organizme nėra gerai, informuoja apie kovos pradžią su virusu, kuris gali sukelti dar didesnes problemas mūsų organizme. Pyktis lygiai taip pat – signalizuoja mums, kad kažkas yra negerai ir ruošia kūną su ta problema kovoti.
Skirtingai nuo baimės ar liūdesio, pyktis sukelia padidėjusios energijos kūne jausmą ir padeda mums jaustis galingesniems vietoj to, jog jaustumės pažeidžiami ar bejėgiai. Pavyzdžiui, kai kūdikis yra alkanas, jis pradeda verkti iš streso, nes jis nori maisto ir negali pats sau jo duoti. Jei šis poreikis nėra įgyvendinamas, kūdikio verksmas iš to nelaimingo/ stresinio verksmo pereina į piktą verksmą. Tai reiškia, kad kūdikiui bejėgiškumo ir streso jausmai tampa per sunkūs pakelti, todėl jis supyksta, taip signalizuodamas apie vis rimtėjančią problemą.
Tiesa ta, jog visuomet pyktį lengviau atpažinti kūdikiuose ar kituose asmenyse, tačiau sunkiausia atpažinti ir priimti savo pyktį. Tėvai dažniau supyksta ir rėkia ant savo vaikų, kai šie laiku negrįžta namo, kai iš tikrųjų po pykčiu ir rėkimu slėpiasi išgastis, kad vaikui kažkas atsitiko.
Dalinuosi 10-čia faktų apie pyktį ir tikiuosi, jog tai padės geriau jį atpažinti savyje ar kituose bei ramiau jį priimti ir kontroliuoti:
- Pyktis skirtas mus apsaugoti – pyktis iššaukia mūsų „bėk arba kovok“ (fight or flight) atsaką. Kitaip tariant, pyktis leidžia mums nedelsiant reaguoti į pavojų. Kai jaučiamės pikti, galime pasmalsauti ir paklausti savęs – dėl ko aš pykstu? Kas slepiasi už pykčio emocijos? Ką man daryti, kad išspręsčiau šitą jausmą? Kai tik klausiame savęs šių klausimų, mes nebe tik pripažįstame sau, kad pykstame, bet tuo pačiu galime padėti sau suprasti, kas slypi po pykčio emocija?
- Pyktis yra antrinė emocija – mes negalime jausti pykčio prieš tai nepajutę kitos emocijos, kaip kad baimė ar liūdesys. Mes esame linkę praleisti emocijas, kurios mus verčia jaustis pažeidžiamais, todėl greičiau pajuntame pyktį, kuris suteikia mums daugiau galios. Pyktį jausti lengviau nei jaustis įskaudintiems.
- Pyktis turi stiprią fizinę išraišką – pyktis sukelia stiprius fizinius pojūčius: įtampa kūne, deginimą krūtinėje, padažnėjusį širdies ritmą ir t.t. Jei nenori, kad šie fiziniai pojūčiai tave įtrauktų pasiduoti pykčio emocijai, nebijok jų, leisk sau juos pajusti. Kai šių pojūčių nebebijosi, pyktis tavęs negalės kontroliuoti.
- Pyktis nėra bloga emocija – pyktį jaučiame visi ir tai yra natūrali reakcija į dirgiklį. Vaikai jaučia pyktį, kai kažko negauna, suaugusieji – dažniausiai, kai negali kontroliuoti situacijos. Kaip ir su kiekviena kita emocija, supratimas, kodėl ją jauti yra pirmas žingsnis siekiant gauti naudos iš šios emocijos ir imtis atitinkamų, konstruktyvių veiksmų. Pavyzdžiui, pykčio paskatinti galime geriau ir drąsiau brėžti savo asmenines ribas bendraujant su kitais ir pan.
- Pyktį sukelia ne tik žmonės – kartais gali jausti, jog jauties piktas (-a), bet nesuprasti kodėl. Bėgimas paskui vaikus ar į darbinius susitikimus gali sukelti daug streso bei įtampos, o to pasekoje jaučiamės susierzinę. Tokiu atveju, vertėtų peržvelgti savo aplinką bei dienotvarkę ir įvertinti, ar gauni pakankamai poilsio ir tylos minučių. Jei ne visuomet galime išvykti prie jūros ar į kitą šalį, galime bent jau bandyti pašalinti didžiausius stresorius, kurie trukdo atsipalaiduoti.
- Humoras mažina pykčio emociją – paprasčiausias pajuokavimas pykčio metu su kitu (ar savimi), gali jį šiek tiek išsklaidyti arba bent jau padėti emocijoms (ar šūksniams) nurimti.
- Pyktis suvaldomas tada, kai mes jį galime sulėtinti – tą momentą, kai tave užvaldo agresija (rėkimas, trankymasis, trypčiojimas ir pan.), tu nebevaldai pykčio – pyktis pradeda kontroliuoti tave. Giliai kvėpuok, šiek tiek palauk, paskaičiuok, įvardink sau, kad pyksti – sulėtink pykčio emociją ir tu vėl jį galėsi kontroliuoti.
- Kartėlis, pasipiktinimas, priešiškumas – tai užslopinto pykčio formos. Kai pyktis neišsprendžiamas, jis nugula mūsų kūne kaip nuoskauda ir gali sukelti rimtesnes sveikatos problemas, jei tęsiasi per ilgai.
- Perfekcionistai yra piktesni – peržiūrėk, ką nuolat kartoji sau savo galvoje, kokius dalykus sakai sau, kai kas nors nepavyksta, nespėji, neįgyvendini kitų lūkesčių – šie žodžiai gali skambėti baisiau, nei pats (-i) įsivaizduoji. Tiesiog išdrįsk sau įvardinti, kad pyksti ir sutik savo pyktį su daugiau meilės.
- Pyktis kyla iš perdėto savo svarbos jausmo – teiginiai, kaip: „Aš teisus (-i)“, „Aš noriu, kad būtų taip“, „Tu neturi/ negali daryti taip“ ir pan. Tokie teiginiai rodo perdėtą susikoncentravimą į save ir savo tiesos įrodinėjimą kitam. Pyktis kitus atstumia, gasdina arba verčia kovoti atgal ar užsidaryti nuo pykstančio žmogaus. Prisimink, kad pyktis – tai ne kito kaltė, o tavo paties atsakas į situaciją. Su meile sau, patyrinėk, kas tavyje sukėlė šią pykčio emociją ir paklausk savęs, ar aš tikrai šioje situacijoje esu teisus (-i).
Pyktis yra vertinga emocija, kuri perspėja tave apie problemas, su kuriomis galimai susiduri savo kasdieniame gyvenime. Atkreipus dėmesį į šią emociją, gali rasti jos priežastis, jas spręsti ir gyventi laimingesnį gyvenimą. Jei nesi tikras (-a), kodėl jauti pyktį, jį gali įsivaizduoti, kaip aisbergo viršūnę. Didžioji dalis aisbergo slepiasi giliau. Panašiai yra ir su pykčiu, po kuriuo slepiasi kitos, labiau gasdinančios emocijos. Lengva pamatyti ir pajusti, kad kitas asmuo pyksta, tačiau gali būti sudėtingiau atpažinti slypinčias emocijas, kurias pyktis saugo.